Paskelbta Biblioteka, Literatūra

„FANTAZIJOS PARKAS“

Pradžia.

Yra muziejų, kuriuos apžiūrime. Ir yra muziejų, kuriuose kuriame patys. Džanio Rodario muziejus Omenjoje (Italija) – iš antrųjų. Omenja – miestelis prie Ortos ežero, kuriame 1920 m. gimė Džanis Rodaris (Gianni Rodari) – mokytojas, žurnalistas, vaikų rašytojas, 1970 m. pelnęs H. Ch. Anderseno premiją. Jo gimtinėje 2021 m. spalį, minint rašytojo 101-ąjį gimtadienį, atidarytas Museo Rodari – pirmasis pasaulyje muziejus „Parco della Fantasia“ (Fantazijos parkas), skirtas šiam autoriui. Šis muziejus sumanytas taip, kad be lankytojo jis liktų… nebaigtas. Čia saugomi ne daiktai, o istorijos ir patirtys. Tekstai „nusileidžia“ nuo skaitmeninių lentynų, telefonu galima išklausyti Rodario pasakas įvairiomis kalbomis, o specialios „istorijų išradimo“ mašinos kviečia žaisti fantastiniais binomais ir kurti pasakas atvirkščiai. Daug ką galima liesti, bandyti, sujungti savaip. Vaikas čia – ne stebėtojas, o bendraautoris.

Man atrodo, kad tai labai tiksliai atliepia paties Rodario požiūrį į ugdymą. Knygoje „Fantazijos gramatika“ jis rašė, kad fantazija – ne pramoga, o mąstymo būdas, prieinamas kiekvienam vaikui. O „Klaidų knygoje“ paliko mintį, kurią muziejus pasirinko savo šūkiu: tai, ko nežinome, dažnai yra svarbiau už tai, ką žinome. Klaida Rodariui – ne gėda, o durys į naują istoriją. Šis sakinys turi būti įskiepytas kiekvienam mūsų nuo pačios gyvenimo pradžios.

Vaizdo reportažą baigiu literatūriniu suvenyru iš „Parco della Fantasia Gianni Rodari“: juoda pieštukine su paties Džanio Rodario parašu, kurioje telpa skaidri liniuotė ir du pieštukai – vienas rožinis, kitas juodas. Rožinis pieštukas – vaizduotei, svajonėms, pasakoms ir tam „pasauliui, kokį norėtume matyti“, o juodas pieštukas – realybei, struktūrai ir, prisimenant Rodario knygą, gramatikai, kuri padeda vaizduotei tapti kūriniu. Jei tikite, kad vaikų literatūra gali būti ne tik skaitoma, bet ir gyvenama, keliaudami Šiaurės Italijos ežerų link būtinai užsukite į Omenja miestelį.

Tęsinys.

Paskelbta Biblioteka, Literatūra

LITERATŪRINIAI VASAROS ĮSPŪDŽIAI

Pradžia.

Rugpjūčio mėnesį planuodami kelionę po Austriją ir Italiją mano vaikai turėjo nemažą iššūkį, nes aš pareiškiau norą aplankyti Džanio Rodario muziejų jo gimtojoje Omenijoje. Iššūkiu mano noras tapo dėl paprastos priežasties – šis Italijos regionas buvo tolokai nuo mūsų numatyto maršruto. Teko nuryti nusivylimą ir viltį pasivaikščioti svogūnėlio Čipolino autoriaus gimtomis vietomis palikti ateičiai, nes nedidelį suvenyrą – ženkliuką su Čipolino paveikslėliu – radau Jūros šventės mugėje.

Kadangi negaliu pasigirti savo geografiniu mąstymu, kelionėje laukė didelis siurprizas – Džuljetos meilės miestas vos už 30 kilometrų nuo mūsų poilsio vietos! Galimybė pamatyti išgalvotą Kapulečių šeimos namą ištrynė Čipolino vardą iš galvos. Veroniečių pasirinktas XIII amžiaus statybos namas neturėjo balkono, kuriame, pasak Viljamo Šekspyro, dūsaudavo Džuljeta. XX amžiuje balkonas buvo pristatytas, todėl į nedidelį kiemelį pradėjo plūsti įsimylėjėliai, Viljamo Šekspyro gerbėjai ir smalsūs turistai. Kur yra turistai, ten privalo būti ir suvenyrų krautuvėlė. Būtent joje aš atradau į mano kelionės planus neįrašytą suvenyrą – balkone meilės istoriją kuriančius Romeo ir Džuljetą.   

Filmo „Muzikos garsai“ nuotrauką nusipirkau Austrijoje, Mondsee miestelyje esančioje Šv. Mykolo bazilikoje, kurioje buvo filmuojama pagrindinių herojų vestuvių scena. Spėjusiems pagalvoti, jog ji netinka mano literatūrinėje kolekcijoje, skubu paaiškinti, kad teisę tapti eksponatu nuotrauka gavo dėl dviejų priežasčių: miuziklo pripažinimo klasika ir fakto, kad filmas sukurtas pagal  tikrą istoriją – Marijos Augustos von Trapp memuarus „Trappų šeimos dainininkų istorija“, išleistus 1949 metais siekiant išgarsinti jos muzikuojančią šeimos grupę. Įdomu tai, kad įėjusius į baziliką mus pasitiko muzikos garsai. Paaiškėjo, kad mūsų apsilankymas sutapo su styginio trio, atliekančio Johano Sebastiano Bacho kūrinius, pasirodymu. 🎻🎻🎻

Čarlzo Dikenso Oliveris Tvistas manęs laukė sendaikčių parduotuvėje. Kažkam graži porcelianinė lėkštė, kaip ir pamestinukas Oliveris, pasirodė nebereikalinga. O gal kažkam labai reikėjo pinigų, Jeigu teisinga antroji versija, tai pasisekė mums abiem.

Tuvės Janson Trolis Mumis atvyko iš Suomijos, iš pramogų parko „Trolių Mumių slėnis“, kuriame lankėsi mano mokinys – didelis šių personažų gerbėjas. Gavusi iš berniuko saldainių maišelį, ilgai dvejojau atidaryti ir planavau paversti jį nevalgomu suvenyru. Gerai, kad potraukis saldainiams nugalėjo, nes įsidėjusi į burną pirmąjį saldainį supratau, kad gavau dovanų vaikystės skonio irisus.

Tęsinys.

Paskelbta Biblioteka, Literatūra

VIENAS PIRKINYS – PENKI EKSPONATAI!

Pradžia.

Radusi Rygos knygyne kaladėlių rinkinį supratau, kad reikia atidžiau dairytis po žaislų lentynas, nes vienu pirkimu laimėjau net penkis literatūrinius eksponatus! Kubeliuose vaizduojamų  pasakų neįvardinsiu  – prašysiu tai padaryti savo mokinių😊

Antrasis žaislas, rastas Klaipėdos bagažinių turguje, net metus laukė patekimo į mano tinklaraštį. Laukė, nes vis tikėjausi rasti modernesnį mažojo Čipolino variantą. Nors 1951 metais italų mokytojo, žurnalisto ir rašytojo Džanio Rodario pasaka „Čipolino nuotykiai“ yra kartas nuo karto naujai išleidžiami, tačiau viešėdama skirtinguose Italijos regionuose niekur neradau šio žaismingo svogūnėlio pėdsakų. Tiesa, visai neseniai sužinojau, kad lankydamasi Milane – tarpinėje stotelėje prieš kelionę į Parmą – buvau vos per 100 kilometrų nuo Džanio Rodario gimtojo Omenjės miesto ir jame įkurto muziejaus. Gaila, kad ši informacija mane pasiekė taip vėlai. Tad sveikas atvykęs iš mano jaunystės laikų, mažasis Čipoline!

Tęsinys.