Nors įtraukusis ugdymas Lietuvoje šį rugsėjį pradės skaičiuoti antrus metus, klausimų, problemų ir iššūkių nemažėja. Įkvėpti drąsos, pasitikėjimo, pasidalinti patirtimi ir parodyti, kaip suteikti pagalbą ne tik mokiniui, bet ir pačiam sau, šiandien vykau į Kuršėnų Pavenčių mokyklą-daugiafunkcį centrą.
Pristatydama Pasaulinės švietimo stebėsenos ataskaitą apie įtrauktį švietime norėjau parodyti, kad įtraukiojo ugdymo klausimai neramina ne tik mūsų šalies bendruomenę. Išsamiai apžvelgdami įtraukties reikalavimus su mokyklos bendruomene mokėmės kurti įtraukią, emociškai saugią ugdymo aplinką, kurioje mokytojas ir mokinio padėjėjas veikia kaip darnus tandemas. Dalindamasi savo asmeninėmis (ne)sėkmėmis pabandžiau atskleisti kolegialumo svarbą dirbant su didele sutrikimų įvairove. Įdomu tai, kad šiandieninio susitikimo metu mano paatviravimai apie patirtas nesėkmes sutapo su užrašu „Gera nesėkmė“ ant man padovanoto maišelio, kurį perskaičiau tik grįžusi namo. Susitikimo metu pademonstravau ne vieną ugdomosios medžiagos pritaikymo galimybę, padedančią ne tik sudominti mokinius, bet ir padėti sau, kad atsivertus bet kurį vadovėlį beviltiškai nenusvirtų rankos supratus, jog ir vėl teks patiems kurti vienybę įvairovėje.
korsigita 